Užrašas ant kryžiaus...
"Darbo partija: Viešpatie padėk surasti kelią į savo širdį".
Nežinia, ar tai tik reklaminis šūkis, ar lietuviško perdėto religingumo parodymas. Jei tai būtų tik malda, tai ji būtų antikrikščioniška, nes prieštarauja pagrindiniams Evangelijos principams. Ar Dievas gali padėti atrasti kelią į savo širdį? Atsakymą mums duoda Viešpats: "Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų." ( Jėzus Kristus, Mato 15,19)
Ar mums reikia surasti tokį kelią?! Per šimtmečius lietuviai kentėjo nuo vergystės ir toliau savanoriškai vergauja. Dar nuo 1387 metų, kai katalikybė buvo paskelbta valstybine religija, žmonių sąmonė nepasikeitė, lietuviai garbina senuosius dievus savo širdyse, o išorėje apsivelka kryžių apdaru... Šis "Darbo partijos kryžius" su keistu užrašu yra tik vienas iš religinio tautos tamsumo ženklų ir tai susiję ne tik su Darbo partija, bet ir su visos Lietuvos dvasine padėtimi.
Vieni kryžiais puošiasi, kiti juos sukuria, kad pasiteisntų prieš Dievą. Bet ar to nori iš mūsų Dievas? Romos imperijos valdžia nuteisdavo nusikaltėlius prikaldami jų rankas ir pėdas prie didelių, medinių kryžių padarytų iš horizantalių ir vertikalių rastų, kurie buvo sukryžiuojami kaip didžioji raidė T. Nukryžiavimas buvo sugalvotas tikslingai, kaip kankinančios ir lėtos mirties forma, nuteist nusikaltėliams. Ar mes "dibdami" tuo kryžius, tikrai suvokiame kryžiaus prasmę?
Kai Jėzus paskelbė esąs Dievas, religiniai vadovai bei valdžios atstovai, apimti pykčio ir įniršio, Jį suėmė ir nuteisė mirti ant kryžiaus. Iki mirties, Jėzus dar ilgas šešias valandas plūdo krauju ir kentėjo. Kiekvienas iš mūsų esame nuodėmingi ir verti Dievo bausmės, o Kristus nenusipelnė tokios baisios mirties. Tačiau, ši mirtis ant kryžiaus, buvo Dievo plano dalis. Mirdamas Jėzus prisiėmė sau viso pasaulio žmonių nuodėmes. Jis atliko bausmę už mūsų nuodėmes. Kai Jėzus Kristus, prikaltas prie kryžiaus, sušuko: Atlikta! Jis tuo pasakė, kad padarė viską, kas būtina, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos. Nei gerais darbais, nei nuoširdžiausiomis pastangomis negalime nieko pridėti prie to, ką Jis jau atliko. Niekas kitas negali atleisti mūsų nuodėmių: nei kunigas, nei kryželio pastatytmas, nei religinės apeigos.
Lietuvoje kryžius naudojamas visur, tiek religiniais, ir net politiniais sumetitimais, kaip ir anksčiau minėtas pavyzdys su Darbo partija. Mums įskiepyta, kad reikia stengtis, dirbti visomis jėgomis, kad galėtume užsitarnauti Dievo palankumą. Todėl ir sukuriame tuos kryžiukus ir "marijų abrazėlius", mokame už mišias, kad tik "užsidirbtume"...Bet jei pažvelgsime į tikrąjį kryžių, į tą, kur prieš du tūkstančius metų buvo prikaltas Jis, mes suvoksime, kad kol netikime išgelbstinčia Kristaus auka, esame priešiški Dievui. O tam, kad tai pamatytume, reikia tik mūsų tikėjimo. Jei pasitiki Dievo meile, kurią Jis parodė ant kryžiaus, tai be baimės gali pavesti savo gyvenimą Jam.
Mes didžiuojamės, nors turėtume gedėti.
