Jobo knyga
Manoma, kad ši knyga yra viena iš seniausių knygų pasaulio istorijoje. Tikslus parašymo laikas yra nežinomas. Nėra jokių nuorodų, kada ir kieno knyga galėjo būti parašyta, nors matyti, kad joje vaizduojami patriarchų laikai ( t.y. apie 1800 - 2000m. pr.Kr.) Ši knyga yra tikinčio žmogaus sielos biografija. Istorija, kuri užduoda sunkų klausimą: jeigu Dievas teisingas, kodėl tikintieji kenčia? O svarbiausia, kad suteikiamas aiškus atsakymas...
1 skyrius
Ūzo krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.
Jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris, septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę šeimyną. Tas vyras buvo žymiausias Rytuose.Jo sūnūs keldavo vaišes kiekvienas savo namuose savo dieną, pasikvietę tris seseris kartu su jais valgyti ir gerti. Vaišių dienoms pasibaigus, Jobas juos šventindavo. Atsikėlęs anksti rytą, jis aukodavo deginamąsias aukas pagal jų skaičių, galvodamas: "Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse". Taip Jobas visuomet darydavo.
Vieną dieną Dievo sūnūs susirinko pas Viešpatį; atėjo ir šėtonas. Viešpats klausė šėtoną: "Iš kur ateini?" Šėtonas atsakė Viešpačiui: "Aš vaikštinėjau po visą žemę". Viešpats vėl klausė šėtoną: "Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto". Šėtonas atsakė Viešpačiui: "Ne veltui Jobas bijo Dievo. Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis". Viešpats tarė šėtonui: "Visa, ką jis turi, atiduodu tavo valdžion, bet prieš jį neištiesk rankos". Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos.
Tą dieną Jobo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. Pasiuntinys, atėjęs pas Jobą, pranešė: "Jaučiai arė ir asilai ganėsi šalia jų. Sabiečiai užpuolė ir juos pagrobė, o tarnus užmušė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau tai praneščiau".
Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: "Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir tarnus, ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau".
Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: "Chaldėjai, pasiskirstę trimis grupėmis, puolė kupranugarius ir juos pagrobė, o tarnus nužudė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau".
Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: "Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau".
Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, tardamas: "Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas". Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą.
2 skyrius
Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą.
Viešpats paklausė jo: "Iš kur ateini?" Šėtonas atsakė Viešpačiui: "Aš vaikštinėjau po visą žemę". Viešpats klausė šėtoną: "Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau". Šėtonas atsakė Viešpačiui: "Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis". Viešpats tarė šėtonui: "Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės".Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio. Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius. Jo žmona jam tarė: "Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk". Jobas jai atsakė: "Tu kalbi, kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?" Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.
Trys Jobo draugai: temanitas Elifazas, suhitas Bildadas ir namatitas Sofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti. Pamatę jį iš tolo, nepažino jo. Jie perplėšė savo apsiaustus, balsiai verkė ir mėtė dulkes virš savo galvų link dangaus. Septynias dienas ir septynias naktis jie sėdėjo su juo ant žemės; nė vienas nepratarė žodžio, nes jie matė, kad jo kančia labai didelė.
Šį skyrių galite paskaityti ir A.Vėliaus vert.
3 skyrius
Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.
Jobas prabilo ir tarė: "Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.
Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.
Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.
Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.
Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.
Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.
Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.
Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.
Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?
Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi? Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas, arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro, arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.
Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.
Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.
Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo. Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?
Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų. Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.
Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?
Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekąs vanduo.
Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.
Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo".
Ar Jobo laikais gyveno dinozaurai?
