Surask

                                          Jobo knyga 

                          12 skyrius 

     Jobas atsakydamas tarė:  "Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!

 Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?

 Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.

 Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.

 Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.

 Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių - jie tau pasakys.

 Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.

 Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?

 Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.

 Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.

 Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.

 Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.

 Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.

 Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.

 Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.

 Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.

 Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.

 Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.

 Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.

 Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.

 Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.

 Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.

 Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,  jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti".

                            13 skyrius 

 Norėčiau kalbėti su Visagaliu ir ginčytis su Dievu.

 Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai.

 Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.

 Pasiklausykite mano svarstymų, įsidėmėkite mano kalbą.

 Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį?

 Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti?

 Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus?

 Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą.

 Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų?

 Jūsų kalbos tarsi pelenai, o jūsų kūnai kaip molis.

 Nutilkite ir leiskite man kalbėti, kas man bebūtų.

 Kam aš draskau dantimis savo kūną ir nešioju savo sielą savo rankose?

 Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.

 Jis bus mano išgelbėjimas, nes veidmainis nepasirodys Dievo akivaizdoje.

 Atidžiai klausykite mano kalbos ir savo ausimis išgirskite mano pasiteisinimą.

 Štai aš iškėliau savo bylą, nes žinau, kad būsiu išteisintas.

 Kas galėtų mane kaltinti? Jei aš nutilčiau, atiduočiau savo dvasią.

 Nedaryk man dviejų dalykų, tada nesislėpsiu nuo Tavęs: atitrauk nuo manęs savo ranką ir negąsdink manęs.

Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.

 Kiek nusikaltimų ir nuodėmių padariau? Parodyk man mano kaltes ir nuodėmes.

 Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu?

 Kodėl rodai savo jėgą prieš vėjo blaškomą lapą ir persekioji sausą šiaudą?

 Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes;

 Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.

 Esu sunaikintas kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių".

                            14 skyrius 

    "Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

 Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse, bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

 Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,  taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

 Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos, kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

                            15 skyrius 

Temanitas Elifazas atsakydamas tarė:  "Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo?

 Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero?

 Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą.

 Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį.

 Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave.

Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų?

 Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?

 Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame?

 Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.

 Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį?

 Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį?

 Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų?

 Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?

 Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje,  tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.

 Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu,  ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė.

 Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų.

 Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo.

 Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas.

 Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.

 Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena.

 Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai.

 Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį,  su skydu rankoje puola Jį.

 Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.

 Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.

 Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę.

 Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.

 Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta.

Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos.

 Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai.

 Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines.

 Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę".

                               16 skyrius 

Jobas atsakydamas tarė: "Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.

 Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

 Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.

 Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

 Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.

 Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.

 Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

 Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.

 Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

 Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.

 Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

 Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.

 Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.

 Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.

 Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys - mirties šešėlis,  nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

 Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.

 Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.

 Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.

 O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.

 Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama".

                               17skyrius 

                               18 skyrius 

 Kodėl mes laikomi gyvuliais ir neišmanėliais?

Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

Nedorėlio šviesa užges ir jo liepsnos kibirkštis nebešvies.

Jo palapinėje bus tamsu ir jo žiburys užges su juo.

Jo buvę tvirti žingsniai sutrumpės, jo paties sumanymas jį parblokš.

Jo kojos įkliuvusios į tinklą, jis eina uždengta duobe.

Jo kulnis pateks į spąstus, ir jis paklius plėšikui.

 Kilpa padėta jam ant žemės, spąstai ant tako.

 Pavojai gąsdins jį iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.

 Jo jėgos išseks nuo bado, žlugimas pasiruošęs prie jo šono.

Jo odą suės ligos, mirties pirmagimis prarys jo jėgą.

 Jo pasitikėjimas bus išrautas iš jo palapinės ir nuves jį pas siaubų karalių.

 Tai gyvens jo palapinėje, nes ji nebepriklauso jam, jo buveinė bus apibarstyta siera.

 Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje.

 Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

 Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.

 Palikuonių jis nepaliks tautoje ir niekas nepasiliks jo buveinėje.

 Po jo atėję stebėsis jo diena ir prieš jį buvę bus išgąsdinti.

 Tikrai tokia yra nedorėlio buveinė ir vieta to, kuris nepažįsta Dievo".

                                19 skyrius  

Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

 Jūs turėtumėte sakyti: 'Kodėl mes jį persekiojame?', tarsi priežastis būtų manyje.

 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas".

                               20 skyrius

Namatitas Sofaras atsakydamas tarė:  "Mano mintys verčia mane atsiliepti, ir dėl to aš skubu kalbėti.

 Aš girdėjau priekaištus man ir mano supratimo dvasia verčia mane atsakyti.

 Ar nežinai, kad nuo seno, kai žmogus buvo įkurdintas žemėje, nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

 Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis, jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: 'Kur jis?'

Kaip sapnas jis dings, pranyks kaip nakties regėjimas.

Akis, kuri jį matė, nebematys jo daugiau ir jo vieta jo neberegės.

 Jo vaikai ieškos beturčių palankumo, jo rankos sugrąžins jo turtus.

 Jo kaulai pilni jaunystės nuodėmių, kurios gulės dulkėse kartu su juo.

 Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,  saugo ją ir nepaleidžia, paslėpęs savo burnoje,  tačiau maistas jo viduriuose virs gyvačių tulžimi.

 Prarytus turtus jis išvems; Dievas iš jo pilvo ištrauks juos.

 Gyvačių nuodus jis čiulps, jį nužudys angies liežuvis.

 Jis nematys upių ir upelių, tekančių medumi ir pienu.

 Ką jis uždirbo, turės atiduoti ir neprarys to. Jis atlygins savo turtais ir nepasidžiaugs jais.

Nes jis nuskriaudė ir apleido vargšą, pasisavino namus, kurių nestatė.

 Jo godumui nebuvo ribų, bet jis nieko neišgelbės.

 Neliks jo valgio ir niekas nežiūrės į jo gėrybes.

 Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį.

 Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant.

Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas.

 Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį.

 Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

Tokia dalis yra nuo Dievo nedorėliui ir toks palikimas yra Dievo jam skirtas".

                               21 skyrius

    Jobas atsakydamas tarė: "Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

 Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

 Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

 Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

 Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

 Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

 Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

 Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

 Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,  nors jie sako Dievui: 'Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?'

Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

 Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

 Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

 Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

 Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

 Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

 Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

 Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus, jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

 Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

 Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

 Jūs sakote: 'Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?'

Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,  kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

 Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

 Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

 Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

 Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė".

                               22 skyrius

      Temanitas Elifazas atsakydamas tarė:  "Ar gali žmogus būti naudingas Dievui? Išminčiaus nauda yra jam pačiam.

 Ar Visagaliui malonu, jei esi teisus? Ar Jis turi naudos, jei tavo kelias nepeiktinas?

Ar dėl to, kad Jo bijai, Jis bara tave ir patraukia tave į teismą?

 Ar ne dėl tavo didelės nedorybės ir nesuskaičiuojamų kalčių?

 Ėmei užstatą iš savo brolių už nieką, nuplėšei nuogiesiems drabužius,  nepagirdei ištroškusio, alkano nepamaitinai.

Savo jėga įsigijai nuosavybę, būdamas galingas, pasilaikei ją.

Našles išvarei be nieko ir našlaičius palikai tuščiomis rankomis.

 Todėl tu patekai į spąstus ir netikėta baimė vargina tave,  tamsoje tu negali matyti; vandens gausybė apdengė tave.

 Argi Dievo nėra dangaus aukštybėje? Žiūrėk, kaip aukštai yra žvaigždės.

 Tu sakai: 'Ką Dievas žino? Ar Jis gali teisti pro tamsius debesis?

 Tamsūs debesys dengia Jį, Jis nieko nemato vaikščiodamas dangaus skliautu'.

 Ar vis dar laikaisi seno kelio, kuriuo piktadariai vaikščiojo?

 Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas.

 Jie sakė Dievui: 'Atsitrauk nuo mūsų'. Ką Visagalis padarys jiems?

 Jis pripildė jų namus gėrybių, tačiau nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

 Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų:

 'Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis'.

 Susitaikyk su Juo ir nusiramink; tuomet ateis tau gerovė.

Priimk Jo pamokymus ir įsidėk Jo žodžius į širdį.

 Jei grįši prie Visagalio, būsi sutvirtintas ir pašalinsi nedorybę iš savo palapinių, tada krausi auksą kaip dulkes, Ofyro auksą kaip upelių akmenis.

Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro.

 Tada gėrėsies Visagaliu ir pakelsi savo akis į Dievą.

 Kai tu melsi Jį, Jis tave išklausys, ir tu ištesėsi savo įžadus.

 Tu nuspręsi, ir bus tau, šviesa švies tau kelyje.

Kai žmogus pažemintas, tu sakysi: 'Yra išaukštinimas', ir Jis išgelbės nuolankų žmogų.

Jis išgelbės ir kaltą; jis bus išgelbėtas dėl tavo rankų švarumo".

                              23 skyrius 

Jobas atsakydamas tarė:  "Mano skundas dar ir šiandien kartus; mano kentėjimai didesni už mano vaitojimą.

 O kad žinočiau, kur Jį rasti, ir galėčiau ateiti prie Jo sosto!

Jam pateikčiau savo bylą ir savo burną pripildyčiau įrodymų.

 Tada išgirsčiau, ką Jis man atsakytų, ir suprasčiau, ką man kalbėtų.

 Ar Jis priešintųsi man savo galinga jėga? Ne! Jis pažvelgtų į mane.

 Teisusis galėtų aiškintis su Juo, taip aš būčiau išlaisvintas amžiams nuo savo teisėjo.

 Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu.

Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu.

 Bet Jis žino mano kelią; jei Jis mane ištirtų, būčiau kaip auksas.

 Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau.

 Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.

 Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro.

 Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.

 Todėl man baugu Jo akivaizdoje; apie tai galvodamas, bijau Jo.

 Dievas susilpnina mano širdį; Visagalis gąsdina mane.

 Aš nepražuvau prieš tamsą, Jis nepaslėpė tamsybės nuo mano veido".

  Skaityti toliau...

Prieš kelias dienas su aštuonmečiu sūnumi važiavome apsipirkti. Stovėjimo aikštelėje išgirdome, o po to tik pamatėme mašiną, iš  kurios sklido “bumbsikų muzikos” trinksėjimas. Tada mūsų dėmesį patraukė prie jos pritvirtinta  nemaža trispalvė