Jobo kng. 4 - 11sk.
Jobo knyga
24 skyrius
"Visagalis žino laikus, tai ko dėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?
Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.
Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.
Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.
Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.
Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.
Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.
Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.
Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,
kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,
kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.
Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.
Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.
Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.
Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.
Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.
Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.
Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.
Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.
Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis, nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.
Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.
Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.
Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.
Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?"
25 skyrius
Suhitas Bildadas atsakydamas tarė:
"Valdžia ir pagarba priklauso Jam, nes Jis palaiko tvarką aukštybėse.Ar Jo pulkai suskaičiuojami? Kam Jo šviesa neužteka?
Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters?
Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs, tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas".
26 skyrius
Jobas atsakydamas tarė:
"Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką!
Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!
Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?
Prieš Jį dreba mirusieji, vandenys ir jų gyventojai.
Mirusiųjų pasaulis yra atviras Jam ir pražūtis neuždengta.
Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko.
Jis surenka vandenis į tamsius debesis, tačiau debesys neplyšta. Jis uždengia savo sosto veidą ir ištiesia savo debesį ant jo.
Vandens paviršiuje Jis nubrėžė ribą ir atskyrė šviesą nuo tamsos.
Dangaus kolonos svyruoja ir dreba, kai Jis grūmoja.
Savo galia Jis sujaudina jūrą, savo išmintimi nutildo jos išdidumą.
Savo dvasia Jis papuošė dangus, Jo ranka padarė gyvatę. čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?"
27 skyrius
Jobas tęsė savo palyginimą: "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.
Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse, mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.
Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.
Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.
Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.
Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?
Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?
Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?
Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.
Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?
Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio: jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.
Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.
Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio, bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.
Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.
Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.
Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.
Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos, svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.
Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".
28 skyrius
"Yra sidabro gyslų ir vietų, kur gryninamas auksas.
Geležis kasama iš žemės. Iš akmens išlydomas varis.
Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos - tamsos ir mirties šešėlio akmens.
Jis įrengia kasyklas vietose, kur nėra žengusi koja, leidžiasi į gelmes toli nuo žmonių.
Žemės paviršiuje užauga duona, o gelmėje žemė išrausiama kaip po gaisro.
Safyrą randa jos uolienose, aukso dulkės yra joje.
Kelio tenai nežino plėšrus paukštis, nematė jo nė vanago akis.
Liūto jaunikliai jų nemindo, ir liūtas tais takais nevaikštinėja.
Jis ištiesia ranką į kietas uolas ir kalnų pamatus kasinėja.
Jis iškerta upes uolose, jo akis pamato kiekvieną brangų daiktą.
Jis užtvenkia upes ir tai, kas jose paslėpta, iškelia į šviesą.
Bet kur randama išmintis, kur yra supratimo šaltinis?
Joks žmogus nežino jos kainos, jos nėra gyvųjų krašte.
Gelmė sako: 'Ji ne pas mane', jūra sako: 'Jos nėra manyje'.
Jos negali pirkti už auksą nė įsigyti už sidabrą.
Negalima jos palyginti su Ofyro auksu nė su oniksu ar safyru.
Neprilygsta jai auksas ir krištolas ir negalima jos gauti už brangius aukso dirbinius.
Koralai ir perlai neverti minėti, nes išmintis brangesnė už rubinus.
Jai neprilygsta Etiopijos topazas, už gryną auksą jos nenupirksi.
Iš kur tad ateina išmintis ir kur supratimo šaltinis?
Ji yra paslėpta gyvųjų akims, net padangių paukščiai jos nesuranda.
Mirtis ir prapultis sako: 'Mes girdėjome apie jos garsą'.
Dievas žino jos kelią ir vietą, kur ji yra.
Jis stebi visus žemės kraštus ir mato po visu dangumi.
Jis pasveria vėją ir išmatuoja vandenis.
Jis nustatė lietui laiką ir nurodė žaibui kelią.
Tada Jis matė ją ir paskelbė ją, paruošė ją ir ją išmėgino.
Žmogui Jis pasakė: 'Viešpaties baimė yra išmintis ir šalintis nuo pikta yra supratimas' ".
29 skyrius
Jobas tęsė savo palyginimą:
"O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.
Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje, kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.
Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs, kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.
Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą, jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo, kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.
Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.
Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė, nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.
To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.
Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas - apsiaustas ir vainikas galvai.
Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.
Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.
Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.
Tuomet sakiau: 'Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.
Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.
Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja'.
Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.
Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.
Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.
Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.
Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas".
