Knyga

                                          Jobo knyga 

                            4 skyrius 

     Temanitas Elifazas atsakydamas tarė:  "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

  Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

  Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

   Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

  Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

   Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

   Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

   Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

   Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

   Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

    Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

    Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,  mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.    Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.   Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:  'Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?  Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.  Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai - dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.  Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.  Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami' ".

                            5 skyrius 

 Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo.

 Aš mačiau kvailį, kuris suleido šaknis, tačiau tuoj pat prakeikiau jo buveinę.

Jo vaikai nėra saugūs; jie yra mušami vartuose, ir niekas jų neišgelbsti.

 Alkanas suvalgo jų derlių, erškėčiai nekliudo jam pasiimti. Plėšikas praryja jo nuosavybę.

 Vargas neiškyla iš dulkių ir bėda neišauga iš žemės.

 Tačiau žmogus gimęs vargti, kaip paukštis skrajoti.

 Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,  kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus.

 Jis duoda žemei lietaus ir siunčia vandens laukams.

Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina.

 Gudriųjų sumanymus Jis paverčia niekais, todėl jų darbai nesėkmingi.

 Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.

 Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį.

 Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos.

 Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna.

 Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.

 Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jis sumuša, tačiau ir pagydo.

 Jis išgelbės tave iš šešių nelaimių, o septintoje pikta nepalies tavęs.

 Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o kare - nuo kardo jėgos.

 Tavęs nepalies liežuvių plakimai ir nebaugins gresiantis sunaikinimas.

 Sunaikinimo ir bado metu tu juoksiesi, laukinių žvėrių nebijosi.

 Lauko akmenys bus tavo sąjungininkai, o laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.

 Tu patirsi, kad tavo palapinė bus saugi, tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.

 Tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje.

 Tu nueisi į kapą senatvėje, būsi kaip javų pėdai, suvežami savo laiku.

 Mes tai ištyrėme ir taip yra. Klausyk ir žinok tai savo labui".

                            6 skyrius 

Jobas atsakydamas tarė:  "O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus!

 Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.

 Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

 Ar žvengia laukinis asilas, turėdamas žolės? Ar baubia jautis prie savo pašaro?

 Ar galima valgyti beskonį dalyką be druskos? Ar kiaušinio baltymas turi skonį?

 Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.

 O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi.

 Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

 Tai būtų man paguoda ir aš džiaugčiausi kentėdamas. Tenesigaili Jis manęs, nes aš neišsigyniau Šventojo žodžių.

 Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?

 Ar mano jėga yra akmens jėga? Ar mano kūnas iš vario?

 Manyje nėra pagalbos ir išmintis pasitraukė nuo manęs.

 Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

 Mano broliai yra klastingi kaip upelis, kaip vandens srovės, tekančios pro šalį.

 Jie yra lyg tamsus ledas, padengtas sniegu.

 Saulei kaitinant, jie pradingsta, karščiui užėjus - išnyksta.

 Jų kelias pasuka į šalį, jie teka į tuštumą ir pranyksta.

 Temos ir Sabos karavanai tyrinėjo juos ir pasitikėjo jais.

 Tačiau jų viltis apvylė juos, jie atėjo ir buvo sugėdinti.

 Jūs esate niekas, nes pamatę mano pažeminimą, išsigandote.

 Argi ar prašiau: 'Duokite man dovanų iš savo turto?'

 Arba: 'Išgelbėkite mane iš priešo rankų. Išpirkite mane iš prispaudėjų'.

Pamokykite mane, ir aš nutilsiu; duokite man suprasti mano klaidas.

 Kokie stiprūs yra tiesos žodžiai, o jūsų kalbos nieko neįrodo.

 Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

 Jūs puolate našlaitį ir savo draugui kasate duobę.

 Dabar pažvelkite į mane ir matysite, ar aš meluoju.

 Atsakykite, kad nebūtų netiesos. Atsakykite, ar aš ne teisus?

 Spręskite, ar aš netiesą kalbu? Ar aš neatskiriu tiesos nuo melo?"

                            7 skyrius 

"Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

 Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,  taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

 Kai atsigulu, galvoju: 'Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?' Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

 Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

 Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

 Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

 Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

 Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

 Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

 Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

 Kai sakau: 'Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą',

 Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

 Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos - tuštybė.

 Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

 Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

 Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

 Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

 Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus".

                               8skyrius 

Suhitas Bildadas atsakydamas tarė: "Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi? Tavo žodžiai yra kaip stiprus vėjas.

 Argi Dievas neteisingai teisia, ar Visagalis iškreipia teisingumą?

 Jei tavo sūnūs Jam nusidėjo, Jis juos atidavė jų nusikaltimams.

 Jei tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį, būsi tyras ir doras, tai Jis pakils dėl tavęs ir duos klestėjimą tavo teisumo buveinei.

 Nors tavo pradžia buvo maža, tačiau galiausiai tai labai išaugs.

 Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai.

 Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.

 Jie tikrai pamokys tave, duos nuoširdžių patarimų.

 Ar auga papirusas, kur nėra drėgmės, ir nendrės be vandens?

 Dar žydėdamas ir nenuskintas, jis sudžiūsta pirma visų žolių.

 Tokie keliai yra visų, kurie pamiršta Dievą; ir veidmainių viltis pražus.

 Jų viltis sunyks ir jų pasitikėjimas - tik voratinklis.

 Atsirems į savo namus, bet jie sugrius, įsitvers jų, bet jie neatlaikys.

 Jis žaliuoja saulėje, jo atžalos plečiasi sode.

 Akmenų krūvą apraizgo jo šaknys, jos laikosi akmenuotoje žemėje.

 Jei Jis išraus jį iš tos vietos, ši išsigins jo: 'Aš tavęs niekada nemačiau'.

 Toks yra jo kelių džiaugsmas, o iš žemės auga kiti.

 Dievas neatmes tobulojo ir nepadės piktadariams.

 Jis pripildys tavo burną juoko ir tavo lūpas džiaugsmo.

 Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda, ir nedorėlio palapinės sunyks".

                               9skyrius 

      Jobas atsakydamas tarė:  "Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

 Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.

Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

 Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

 Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

 Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

 Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

 Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei pietų žvaigždynus.

 Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

 Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

 Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: 'Ką Tu darai?'

 Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

 Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

 Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

 Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

 Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

 Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

 Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

 Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

 Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

 Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: 'Jis sunaikina kaltą ir nekaltą'.

 Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

 Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

 Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

 Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

 Jei sakyčiau: 'Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save',

 tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

 Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

 Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

 Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

 Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

 O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

 Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra".

                               10skyrius 

 Sakysiu Dievui: 'Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.

 Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

 Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?

 Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,  kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,  nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.

 Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.

 Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.

 Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.

 Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.

 Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.

 Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.

 Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.

 Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,  nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

 Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

 Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.

 Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.

 Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,  prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.

Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos' ".

                              11skyrius 

      Namatitas Sofaras atsakydamas tarė: "Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas?

 Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?

 Tu sakei: 'Mano mokslas yra tikras, aš esu teisus Tavo akyse'.

  O kad Dievas, pravėręs lūpas, prabiltų prieš tave.

  Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė.

  Ar gali tyrinėdamas suprasti Dievą? Ar gali tobulai suprasti Visagalį?

  Jis aukščiau už dangų. Ką tu gali padaryti? Jis giliau už pragarą. Ką tu gali žinoti?

  Jis ilgesnis už žemę ir platesnis už jūrą.

  Jei Jis praeidamas suima ir patraukia tieson, kas Jam užgins?

  Jis pažįsta žmonių tuštybę, mato jų nedorybes. Ar Jis nekreips į tai dėmesio?

  Tuščias žmogus dedasi išmintingas, nors gimsta kaip laukinio asilo jauniklis.

  Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį,  jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,  tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi tvirtas ir nieko nebijosi.

  Tada pamirši buvusį vargą, prisimisi jį kaip nutekėjusį vandenį.

  Tavo gyvenimas bus šviesus kaip vidudienis, tu nušvisi kaip rytas.

  Tu būsi saugus, nes yra viltis, tu apsiklosi ir ilsėsies ramybėje.

  Tu atsigulsi ir niekas tavęs neišgąsdins, daugelis ieškos tavo pagalbos.

  Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis".

  Skaityti toliau...