Žemėlapiai
Jobo kng. 2 skyrius - kunigo Alfredo Vėliaus verimas (Juobo 2, Šventasis Raštas, Alfredas Vėlius, Brookfield, Illinois, U.S.A.,1988)
Ir tą dieną, einant Dievo sūnums atsistoti Dievo akivaizdon, atsitiko kad ir šėtonas jų tarpe atsirado ir Dievo akivaizdoje atsistojo. Tai tarė Dievas šėtonui: "Iš kur tu ateini?" Šėtonas atsakė: "Aš grįštu iš pasaulio, kurį aš išmaišiau nuo vieno galo iki kito." Viešpats klausė šėtono: "Ar tu nenusižiūrėjai į Mano tarną Juobą, kuris yra ištikimas, teisus, bijosi Dievo, vengia pikta ir neturi sau lygaus pasaulyje ir vis Man dar ištikimai tarnauja, bet tu Mane pakusinai, kad Aš be jokios priežasties jį taip varginčiau?" Šėtonas atsakė Viešpačiui, tardamas: "Oda už odą ir visa, ką žmogus turi, palieka jis už savo gyvybę. Bet tik ištiesk Savo ranką ir sužeisk jo kūną ir kaulus, tai pamatysi, kaip Jis Tau į Tavo akis keiks." Dievas atsakė šėtonui: "Štai tebūna jis tavo rankoje, tiktai neliesk jo gyvybės!"
Tai nuėjo šėtonas nuo Viešpaties veido, ištiko Juobą piktais skauduliais nuo jo kojų iki jo muomens. Ir jis atsisėdo pelenuose, pasiėmė šukę ir grandė ja savo kūną. Tai ėmė jo žmona jį gundyti, klausdama: "Ar tu vis dar nori būti toks ištikimas? Prakeik Dievą ir numirk!" Bet jis atsakė jai: Tu kalbi, kaip pliuškės moterys kalba. Jei mes gera gauname iš Dievo, kodėl nepriimti ir pikto!" Tuo visu, taip kalbėdamas, Juobas nenusidėjo savo lūpomis.
Kai Juobo trys draugai sužinojo, kad jį toks vargas buvo apnikęs, tai susitarė jie visi trys, Elyfazas iš Tėmano, Bildadas iš Šūcho ir Cofaris iš Naamos jį aplankyti ir paguosti. Jau iš tolo jie žiūrėjo į jį, neatpažino jo ir ėmė pakeltu balsu verkti, kiekvienas įplėšdamas savo rūbą ir link dangaus savo galvas apsibarstydami. Ir jie sėdėjo su juo ant žemės septynias dienas ir septynias naktis ir nieko su juomi nekalbėjo, matydami, kad peršuliai labai dideli buvo.
Trispalvė...